Į klausimą, kodėl pradėjau stilizuoti galiu atsakyti lengvai, pasitelkdama Anaïs Nin citatą, nes dažnai to paklausiu savęs:
Tikiu, jog rašome todėl, kad mums reikia susikurti pasaulį, kuriame galėtume gyventi. Nė viename iš man siūlomų pasaulių – mano tėvų, karo, politikos – gyventi aš negalėčiau. Turėjau susikurti savo pačios pasaulį, klimatą, šalį, atmosferą, kurioje galiu kvėpuoti, karaliauti, o jei esu sugniuždyta gyvenimo – atgimti. Tikiu, jog tai yra kiekvieno meno kūrinio atsiradimo priežastis.
Anaïs Nin savo pasaulį kūrė rašydama, o aš – kurdama stilių. Man neužtenka to, kas yra siūloma kitų, todėl kuriu savo, kitokį, išskirtinį ir man priimtiną pasaulį pasitelkdama grožį, estetiką ir stilių. Dar svarbiau, per tai aš padedu kitiems suprasti koks yra manasis ir tikrasis aš.
Regis mane visada traukė mada, negalėčiau nurodyti laikotarpio kada taip nebuvo. Mano pirmasis žodis buvo “puonia” (ponia aut. past.). Daugybė mano prisiminimų yra susiję su tuo, ką dėvėjau. Mano šeimos moterys puikiai siuvo, todėl pirktinių rūbų beveik neturėjau, jie visi būdavo pasiuvami man ir ant manęs. Pačius įsimintiniausius vis dar esu išsaugojus. Kadangi nuo penkerių metų lankiau muzikos mokyklą, koncertinius rūbus man visada siūdavo mama. Taip pat ir krikštynų, ir pirmosios komunijos sukneles ir visų rugsėjo pirmujų.
Mes esame labai panašios. Ji visada puoselėjo natūralų grožį, tačiau yra skridus į Berlyną 90-aisiais pasidaryti cheminio sušukavimo. Ji turi puikų skonį ir yra nepaprastai kruopšti, todėl jausdavau didžiulį pasitenkinimą apsirengus jos siūtais rūbais. Niekas kitas neatrodydavo taip, kaip aš.
Mano šeimai svarbios relikvijos, maži dalykai perduodami iš kartos į kartą: prosenelių sagės ir kiti papuošalai, senelio taro kortos, šaškės, pašto ženklų kolekcija, galybė knygų ir paveikslų. Antikvariniai daiktai, porcelianas, sidabruoti įrankiai – tai buvo šeimos istorijos liudininkai, todėl buvo svarbu, kad žinočiau kokie jie brangūs ir ypatingi. Mes visada vertinome grožį, meną ir puošmenas, ir aš buvau mokoma tai vertinti kaip gyvenimo malonumus. Dabar suprantu, kad ėmiau ir paverčiau tai savo pašaukimu.
Augau skirtingose Vilniaus vietose, Žvėryne, Turniškėse, vėliau senamiestyje. Daug laiko praleidau su močiute, kadangi man pasisekė nelankyti darželio. Prisimenu kaip pirmą kartą ji nusivedė mane į “Ponių laimę” valgyti eklerų arba į bažnyčią. Mes visada pasipuošdavome. Močiutė man kartojo, kad turiu elgtis ir augti kaip princesė. Ji dėvėdavo skrybėlaites, o aš lakinius batukus su baltomis kojinaitėmis. Mėgdavau žiūrėti Burda žurnalus, netgi turėjau savo vaikišką siuvimo mašiną, kurią pasistadydavau šalia siuvančios močiutės. Tai labai brangūs atsiminimai.
Šeima niekada per daug neprieštaravo mano pomėgiui eksperimentuoti su išvaizda, bet nemanau, kad jie kada manė, jog tai norėsiu daryti rimtai. Nors dabar prisimenu, kad kol kiti mokydavosi kontroliniams, aš staipydavausi prieš veidrodį. Matyt galėjome tai suprasti ir anksčiau.
Pabaigusi mokyklą ir po pusantro kurso Vilniaus Universitete, išvykau į Londoną. Visada įsivaizdavau, kad britai tokie aristokratiški, norėjau būti to dalimi. Tai buvo kuklūs ir tuo pačiu ekspresyvūs treji metai. Gyventi Londone prieš dešimt metų buvo labai kitoniška patirtis. Aš pabuvau tokiose vietose kur lankosi Kate Moss, priklausiau bažnyčiai Chelsea rajone, kurios pastorius – buvęs Brodvėjaus aktorius. Mes drauge eidavome į The Chelsea club gerti popiečio arbatėlės ir kalbėtis apie gyvenimą ir labdaros planus. Ten susirinkdavo vyresnė publika, damos, dėvinčios Chanel kostiumėlius ir perlus. Nors gyvenau tolimam rajone, dažnai prieš darbą nuvykdavau į Chelsea, tai leisdavo man pajusti, ką reiškia turėti tokį gyvenimą, kurio trokštu. Tačiau šeimoje įvykus nelaimei, pasirįžau grįžti į Vilnių.
Vieną vakarą man pasitaikė proga nuvykti į dar neatidaryto baro Vilniuje draugams rengiamą vakarėlį. Tai buvo ta akimirka, kuri sugrąžino mane į kosmopolitiško miesto prisiminimus. Susiradusi vadovą pasakiau, kad tai vienintelė vieta, kurioje jaučiuosi lyg būčiau Londone. Netrukus ten įsidarbinau ir pradėjau darbą su renginiais, įvaizdžiu ir savo fantazija. Ši vieta paliko didžiulį įspaudą mano širdyje, kurį nešioju iki šiol. Ji padėjo man atsiskleisti ir suprasti, koks iš tiesų yra mano skonis, stilius ir kas priverčia mane virpėti. Tai buvo ta vieta, kurioje aš pasijutau matoma ir išgirsta. (ačiū, Antanai.)
Svarbus etapas darbui su mada buvo ir mano pusės metų praktika išskirtinėje konceptualioje parduotuvėje – TFH Koncept, įsikūrusioje Varšuvos mieste. Nepaprastai daug išmokau ir supratau, turėjau galimybę sukurti vitrinas, vizualiai dėlioti produktus parduotuvėje, rengti renginius ir fotosesijas. Brangių draugų dėka (ačiū Tomai ir Bartek), pirmą kartą apsilankiau žirgų lenktynėse – dėvėjau skrybėlaitę ir permatomas taškuotas pirštinaites. Jaučiausi lyg žuvis vandeny. Taip gimė mano meilė Varšuvos miestui ir ji neblėsta iki šiol.
Kažkur antrame plane visuomet buvo pomėgis kurti papuošalus. Nuo vinių ir džiovintų augalų iki vario ir savamoksliškų litavimo projektų. Jaučiau didžiulį palaikymą iš draugų. Todėl šiuo metu rimčiau nei bet kada puoselėju šį amatą ir mokausi pas geriausią Lietuvos juvelyrą jo paslapčių. Vertinu vienetiškumą, rankų darbą ir meistrystę. Stengiuosi vadovautis visomis man svarbiomis vertybėmis kurdama savo kokteilius žiedus ir prekės ženklą Palmyra Jaggery. Su mama turime ir bendrą projektą – plaukų aksesuarus pavadinimu Amandine Sayre, kuriuos su mama mielai kuriame ir siuvame pačios: geriausios medžiagos, taurieji metalai ir vos keli tokios pačios medžiagos aksesuarai sukuria tai, kas man svarbu – nepakartojamumą.
Stengiuosi atsikelti anksti visomis dienomis, nes nuolatos turiu idėjų, kurias trokštu ir nekantrauju įgyvendinti. Man patinka kai galiu pasinerti į naujus savo projektus ir taip išleisti kūrybiškumą. Labai dažnai, labai tiksliai žinau kaip tai turi atrodyti, bet esu perfekcionistė, tad jiems išvysti dienos šviesą užtrunka ilgiau, kur kas ilgiau nei norėčiau. Ir tyliau, kur kas tyliau nei reikėtų. Šiam tekstui lygiai taip pat.
Taip dirbu ir su klientais. Kartais dirbame su jau mano paruoštais pavyzdžiais ir nuotaikomis ir laikomės plano, o su kitais aš tiesiog žinau, kaip noriu, kad jie atrodytų, žinoma, tai turi jiems tikti ir jie turi jaustis patogiai. Tai nėra kažkas ką sukuriu ir įbruku. Su kiekvienu savo klientu dirbdama galvoju apie jų kūnus, vidinį pasaulį ir stilių, kaip tai paveiks jų psichologiją ir tuomet jų stilius yra jų skonis suderintas su manuoju. Mums svarbus charakteris, o dar svarbiau turėti balsą ir identitetą. Tai maži, vos pastebimi gestai ir detalės, kurie yra reikalingi klientui ir, kurie bus išlaikomi per visą laiką, taps atpažįstami, kaip ir stipri jų istorija. Mano tikslas sukurti tokius įvaizdžius, kurie kiek įmanoma labiau atspindėtų jų suvokimą apie savo tikrąjį aš. Arba tą aš, apie kurį buvo nedrąsu pagalvoti. Ir tą, kuris laukia, kol galės išlysti į dienos šviesą ir karaliauti.